švytrumas

švytrùmas sm. (2) DŽ 1. → švytrus 2: Jau ta Vincienė visai susitraukusi į kuprą, o kas par švytrùmas jaunystė[je] buvo! Grz. 2. laikas puoštis, švytrauti: Vasara, pats švytrùmas, o netura su kum švytrauti Krš. 3. žr. šveitrumas: Čion būčiau pamatęs maskolių raitumą, šoblelių švytrumą LTR.